Gruodžio 5-ąją įvykusi Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo inicijuota apskrito stalo diskusija „Neatlygintina kraujo donorystė vakar, šiandien ir rytoj“ atliko savo misiją - kaip ir tikėtasi, renginys sulaukė jauno klausytojo. Ypač aktyviai į pokalbį apie neatlygintinos kraujo donorystės svarbą rinkosi Klaipėdos Pamario bei „Aukuro“ vidurinių mokyklų mokiniai.

Diskusiją pradėjęs Nacionalinio kraujo centro vadovas, medicinos mokslų daktaras Vytenis Kalibatas gausiai susirinkusį jaunimą supažindino su kraujo donorystės kaita, svarbiausiomis problemomis ir jų sprendimo galimybėmis. „Sovietiniu laikotarpiu kraujo tarnyba ir donorystė buvo organizuojama pagal sovietinius principus - lyg ir neatlygintina, tačiau kompensuojama keliomis laisvomis dienomis nuo darbo, atleidimais nuo egzaminų ir panašiai. Tačiau esminis dalykas tas, kad grynųjų pinigų gaudavo labai nedidelė dalis donorų, tik tie, kurie duodavo kraujo plazmą“, - sakė V. Kalibatas.

Pranešimą skaitęs NKC vadovas pabrėžė, kad 1995 m. priėmus naują įstatymą, neatlygintina kraujo donorystė praktiškai buvo neleistina. Tik nuo 2003 m., pakeitus tą patį Kraujo donorystės įstatymą, atsirado galimybė kraują ir kitas jo sudėtines dalis duoti neatlygintinai. Nepaisant šito, esminis lūžis donacijų skaičiaus kitime įvyko 2004 m., kuomet didesnį dėmesį donorystei ėmė skirti Sveikatos apsaugos ministerija bei LR Vyriausybė, skatindama būtent neatlygintiną kraujo donorystę. Pasak NKC vadovo, per šiuos penkerius metus neatlygintina kraujo donorystė tapo ta kryptimi, kuria ir reikia judėti.

Neatlygintina kraujo donorystė, V. Kalibato teigimu, siektina tuom, jog yra žymiai saugesnė. Už pinigus kraują duodantis žmogus turi tikslą pasipelnyti, todėl pokalbio su gydytoju metu yra linkęs nuslėpti daugelį rizikos faktorių, kuriuos atvirai pasisako neatlygintinas donoras. „Tik šita formulė  minimali rizika pacientui/maksimalus kraujo saugumas = neatlygintina kraujo donacija + kraujo tyrimai užtikrina saugumą pacientui. Tiek pasaulinėje praktikoje, tiek NKC duomenimis, daugiau ŽIV, hepatito B ir C virusais, sifiliu infekuotų kraujo donacijų įprastiniais tyrimų metodais nustatoma už pinigus kraują davusiems asmenims“, - pavojingą statistiką vardijo medicinos mokslų daktaras.

Savo pranešime NKC vadovas apsvarstė ir galimus neatlygintinų kraujo donorų skaičiaus augimo būdus. Pasak V. Kalibato, visų svarbiausia suprasti, kad aukodamas kraujo ir nieko neprarasdamas gali kitam žmogui padovanoti gyvenimą. „Dabar atrodo taip, tarsi kraujo donorystė yra tik pačių kraujo įstaigų reikalas, tačiau įstaigos yra tik tarpininkas, padedantis kraujui patekti pas pacientą“, - mintimis apie keistiną viešąją nuomonę dalijosi mokslų daktaras. Vadovo teigimu, į donorystę ateinanti jaunoji karta gali padėti pakeisti dar vieną neigiamą aspektą – kraujo donoro asocijavimą su degraduojančiu, asocialiu asmeniu. Taip suformuotas donoro įvaizdis kraujo donorystei padarė itin neigiamą įtaką.

Nepaisant to, kad 2007 m. beveik trečdalis visų kraujo donacijų šalyje surinktos neatlygintinai, visų Europos Sąjungos šalių kontekste neatlygintinų donacijų požiūriu Lietuva lieka paskutinėje vietoje: „Praktiškai visose senose Europos Sąjungos narėse-valstybėse apie atlygintinumą kraujo davimo metu nėra jokios kalbos. Krauju pilnai apsirūpinama neatlygintinai. Šiek tiek kitokia situacija yra dešimtyje naujai įstojusių postsocialistinių šalių“. 

Europos Sąjungai priklausanti Lietuva, kuriai privalomas visų Europos parlamento ir Tarybos direktyvų vykdymas, turi imtis  visų būtinų priemonių, skatinant nemokamą savanorišką donorystę. Remiantis kraujos donorystės savanoriškumo, donorų ir recipientų anonimiškumo, donoro geranoriškumo bei kraujo tarnybos įstaigų pelno nesiekimo principu, Lietuva iki 2015 m. šalyje privalo įvesti vien neatlygintinai funkcionuojančią donorystės sistemą. Renginyje dalyvavęs Neringos vicemeras Arūnas Burkšas, kalbėdamas apie neatlygintinos kraujo donorystės skatinimą, pabrėžė, kad neretai gyventojams tiesiog trūksta informacijos apie NKC vykdomas kraujo rinkimo išvykas bei dėmesingesnio valdininkų požiūrio jas skatinant. Donoru tapęs vicemeras nustebo, kuomet rugpjūčio mėnesį NKC mobilų punktą atėjęs duoti kraujo, per visą dieną tapo tik 3-čiu ar 4-uoju donoru. Susisiekęs su Klaipėdos filialo donorų organizatore Gitana Krenciene, valdininkas pasiūlė akciją pakartoti. „Kai šį sykį šiuos kilnius tikslus paagitavom ir pareklamavom, gruodžio 3 d. Neringoje susirinko dešimčia kartų daugiau donorų“, - sakė valdininkas.

Diskusijoje dalyvavęs Jūrininkų ligoninės Terapijos klinikos vedėjas, medicinos mokslų daktaras Romualdas Jurgutis - vienas tų žmonių, kurie be kraujo savo darbe neišsiverstų: „Kraujas - pagrindinis gyvybės išsaugojimo skystis. Mes, terapeutai, ypatingai hematologai, kraujo ligų specialistai, o taip pat ir kardiochirurgai be šio būtino elemento taptume bejėgiai. Savo darbe kraujo mes sunaudojame daugiausiai, todėl esame be galo dėkingi donorams“.

Daugiau nei 45 metus praktikuojantis gydytojas dalijosi patirtimi apie situaciją Klaipėdoje tik pradėjus dirbti, kai kraujo centrai dar neegzistavo, o kraują surinkdavo kraujo perpylimo skyrius prie respublikinės ligoninės. Gydytojai gaudavo šviežią kraują, didelių atsargų – nei plazmos, nei eritrocitų masės – nebūdavo. R.Jurgutis patikino, jog ir tų, kuriems išgyvenimui nuolat reikia kraujo, anuomet buvo daug mažiau: „Dėkingi tie pacientai, kuriuos pavyksta išgydyti, tačiau yra tokių, kuriems nuolat reikalingas kraujas – perpylimai daromi 4-5 kartus per mėnesį. Vien Klaipėdoje jų yra apie 50, o kai pradėjau dirbti į metus turėdavom vos 5 tokius atvejus“, - sakė R.Jurgutis.

Kalbėdamas apie teigiamas neatlygintinos kraujo donorystės puses bei jos saugumą, R.Jurgutis prisiminė ir nežymius, bet kartais itin reikšmingus minusus: „Neatlygintinų donorų sumažėja vasarą, kai daugelis atostogauja, ir žiemos švenčių dienomis - tuomet sunkiau gauti reikiamo kraujo. Pamenu, prieš dvejus metus kardiochirurgai operavo durtinę žaizdą ir nukraujavusiam supylė 5 litrus kraujo - paskutines tos grupės kraujo atsargas. Buvo sausio 2-oji. Kitomis dienomis buvome priversti pilti I grupės kraują, nes tai galima išimtinais atvejais“, - realiais pavyzdžiais problemą iliustravo gydytojas.

Apskrito stalo diskusijos „vairą“ savo rankose laikiusi žurnalistė, donorė Rasa Pangonienė pasidžiaugė itin maloniu NKC Klaipėdos filialo darbuotojų priėmimu, atėjus dovanoti kraujo, ir skraidymui prilygstančiu jausmu, tą padarius.

Mokinius atlydėjusi Klaipėdos „Aukuro“ vid. mokyklos mokytoja Birutė Buikienė kraują neatlygintinai dovanoja visą gyvenimą, nuo pat pilnametystės: „Kai atsinaujina tavo kraujas, pats jautiesi guvesnis ir žvalesnis. Taigi, padėdamas sau, padedi ir kitiems, o tai yra svarbiausia“.

Savo poziciją kraujo donorystės kontekste išsakė ir jauniausi diskusijos dalyviai. Pasak Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto studento, KU Studentų Sąjungą renginyje atstovavusio Aurimo Mikniaus, pirmą kartą tapti donoru jį paskatino reali reikmė: sužinojęs, jog kažkam atliekama operacija, reikia kraujo, pagalvojo – su mielu noru.

Pati donorystės idėja mane lankė dar nuo 14-os. Tada susidomėjau organų donoro kortelės įsigijimu. Galbūt kitų žmonių problemos mane ėmė jaudinti ir dėl to, jog sunkiai sirgo mama“, - pasakojo Aurimas.

A.Mikniaus žodžiais, tai, kad žmogui gyvybę gali išgelbėti vos pusvalandį linksmai paplepėjęs su seselėmis, nuostabus jausmas, o už donaciją gauta dovanėlė nuolat primena – tu padarei gerą darbą: „Todėl eidami duoti kraujo, atsiveskite su savimi dar vieną žmogų“, - ragino jau dvylika kartų kraujo dovanojęs studentas.

Tyrimą NKC Klaipėdos filiale atlikusi tarptautinio universiteto LCC studentė Justina Gudelytė patvirtino, jog dažniausiai žmogus netampa kraujo donoru tol, kol kraujo neprireikia kitam, kol jo nepaprašo. „Norėčiau visų paprašyti nelaukti ir jau dabar labai rimtai susimąstyti, kas vyksta mūsų ligoninėse, chirurgijos palatose, ir kaip labai kraujas reikalingas“, - sakė Justina, donore tapusi sekdama savo šeimos narių pavyzdžiu.

Karinių jūrų pajėgų kapelionas, vaikų globos namų tėvas ir vadovas, kunigas Romualdas Ramašauskas jaunimą patikino, jog su kiekvienu, kada nors davusiu kraujo, drąsiai galima eiti į žvalgybą.„Jei nors kartą davėte kraujo, jūs pradėjote šaunaus žmogaus gyvenimą. Man asmeniškai jau pats žodis „kraujas“ kelia baimę. Nepaisant to, aš du kartus buvau donoru. Šiais laikais žodis „duoti“ nebetenka prasmės, pirmiausia galvojam, ką gauti. Jeigu čia susirinko tie, kurie nori duoti – šaunuoliai!“ - būsimus donorus drąsino R.Ramašauskas.

Pasak donorų organizatorės G. Krencienės, kiekvienas donoras yra labai laukiamas ir mylimas. Atėjusieji pirmą kartą gauna padėkos raštus, visi kiti – malonias atsiminimo smulkmenas-dovanėles. Penkis kartus neatlygintinai kraujo davęs žmogus gauna marškinėlius, 15 k. - dviratį, 20 k. - kuprinę, 25 k. – skaitmeninį fotoaparatą. Tokiomis prisiminimo dovanėlėmis, anot donorų organizatorės, NKC padėkoja už išgelbėtas gyvybes: „Gruodžio 13 dieną NKC neatlygintiniems kraujo donorams organizuoja padėkos vakarą, kurio metu pagerbs penkis, dvidešimt kartų neatlygintinai kraujo davusius donorus. Jiems bus suteiktas Sveikatos apsaugos ministerijos pažymėjimas su žymūno vardu. Nusipelnusio donoro vardas gaunamas kraują paaukojus 30 kartų, garbės donoro – 40 kartų. Garbės donoru tapęs pilietis turi teisę prašyti valstybinės pensijos“.

Gintarė Karabaitė, Viktorija Vaškytė