„Dar niekada parodoje nesijaučiau taip gerai, šie darbai skleidžia šilumą“, - teigė viena tapybos  parodos „Nidos etiudai“ lankytoja. Istorinę vertę turinčiuose dailininko Romualdo Kuncos darbuose užfiksuota senoji Neringa: didingi senieji žvejai, smėlio pakrantėse besiilsintys jų laivai ir unikali šio krašto architektūra.

 

Pradžių pradžia

Parodoje eksponuojami etiudai sukurti 1957 - 2007 m. Nidos grožis sužavėjo menininką, kai šis būdamas studentu atvyko čia ieškoti idėjos ir medžiagos savo diplominiam darbui.

 

     

„Birželis buvo nepaprastas. Visą mėnesį visi radijai kalbėjo, kad visa Lietuva po debesimi, o čia visad buvo saulėta. Užlipę ant kopų pamatėm, kad visur už marių vien debesys, o čia šviesu. Gal tas mane ir užbūrė, buvo kaip stebuklas. Patekau į saulės šalį“, - prisimena R. Kunca.

 

              

Dailininkas Neringoje apsilanko kelis kartus per metus. „Yra metų, kai nebuvau, bet tai netipiška“, - teigė R. Kunca. Per 50 metų jam pavyko užfiksuoti besikeičiančią Neringą įvairias metų laikais ir  įvairų nuotaikų.

 

Neatsibosta gamta

 „Kartais tas pats motyvas kartojasi. Nevengiu to, vis tiek kitaip bus“, - teigė dailininkas. Viename paveiksle jis grožisi Parnidžio įlankos grožiu ir virpėjimu, kitame akmenuotu molu. Kiekvienas darbas tarsi pasakoja istorijas apie čia gyvenusius, dirbusius, kūrusius. Istorijų nestokoja ir pats R. Kunca. Kiekvienas paveikslas jam – prisiminimas. Gal dėl to, su kai kuriais atsisveikinti itin sunku.

„Taip atrodė Nidos pliažas. Lavai, žvejų dorės būdavo paplūdimyje. Pamatę paveikslą, manim niekas neteki, kad taip galėjo būti“, - rodydamas vieną iš darbų pasakoja R. Kunca.

„O štai čia matosi kaip atrodė Skruzdynės kraščiukas - koks jis  įdomus ir pilnas gyvybės buvo“, - pristatydamas apgadintą darbą pasakoja autorius. „Šitas darbas labai senas, nukentėjęs per kraustymusis. Pavyzdys, kaip mes nevertiname savo drabų. Spontaniškai padarai, galvoji padarysi dar ir nesaugai“.

Nemažai darbų dailininkas nutapė įkvėptas akimirkos žavesio. Paveikslas, kuriame pavaizduotas vakaras prieš lietų nupieštas per 10 minučių, buvo itin gerai įvertintas vienos meno kritikės. „Mene taip būna – kartais dedi visą energiją, o gali ten meno nebūt, arba būti labai mažai“, - mintimis dalinosi R. Kunca.

 

Drobėse žvejai

Ypatingą vietą menininko kūryboje užima darbai, kuriuose įmažinti Kuršių nerijos žvejai. „Įdomūs pasirodė senieji žvejai, kurie sėdėdavo prie marių, žiūrėdavo į tolį, rūkydavo pypkę, dabar tokių nebūna. Visi skuba kažkur“, - pasakoja menininkas.

Dailininkas apie žvejus galėtų pasakoti nesustodamas. „Vienas buvo kalbus ir nenusėdantis, nuolat su pypkute, kitas rimtas“, - tokie R. Kuncos darbuose išliko M. Pugelis ir Pileikis.  

R. Kunca nutapė visus žvejus, kuriuos teko pamatyti iki 1964 metų. Pirmasis nutapytas - H. Radmacheris. „Kas per natūra! Nemačiau tokio nei prieš nei po. Įdomus buvo. Prieini prie jo, kad užkalbės ką nors tokio. Amžinai ironiška šypsenėle, atrodo, kad jis tave išjuokia. Pilnas optimizmo. Išsiskyrė tuo, kad pats vos paeina, o jo veide toks gyvenimo džiaugsmas. Vaikščiojantis magas“, - taip apibūdina žveją dailininkas.

 

 

R. Kunca apgailestauja, kad nutapė ne viską, ką matė. „Per mažai padariau. Kiek aš mačiau, kiek būčiau turėjęs padaryt, čia tik trupiniai. Vien H. Radmacherio galėtų būti visa salė. Mene visad yra amžinio nepasitenkinimo grūdas, vis kažko nepadarai“, - apgailestauja menininkas.

 

Pasiduoda nuotaikai

R. Kuncos darbai pasižymi temų įvairove      bei vis kitokia stilistika. Kaip teigė dailininkas, metams bėgant keitėsi jo požiūris į tapybą. „Per laiką viskas keičiasi ir tu negali nesikeisti. Moksliški dalykai tave veikia ir savaime jiems pasiduodi. Kai buvau studentas žiūrėjau į gamtą primityviau. Mokėjau tik dažus užmaišyti, grožėtis gamta, pustoniais, virpesiais. Vėliau užgula krūvis informacijos, kurios negali užmiršti, apsimesti nieko nežinantis“, - teigė R. Kunca.

 

   

 Menininkas sakė nuolat pasiduodantis nuotaikai. „Man neatsibodo tapyt iš natūros ir tai sieja mano darbus, o stilistika kitokia. Aš iš tų, kurie kritikam nelabai patinka – jiems patinka matyt čia toks, čia anoks, o aš pasiduodantis nuotaikai, leidžiu sau paklajot“, - teigė R. Kunca

 

Ilgisi senosios Neringos

Neringoje kurti gera, nes čia galima lengvai suderinti darbą su poilsiu. Meilė Neringai atsirado ir  iš to, kad čia turiu labai daug laiko. Čia būnant viskas savaime plaukia.

R. Kunca ilgisi senosios Neringos, anot jo anksčiau ji buvo kitokia.  „Neringa, buvo žvejų kaimas, smėlis. Eini per dulkes, trobelės pakrypusios. Turistų kaip ir nebuvo. Buvo daug jūreivių, pasieniečiai vis siautėdavo.“,-  tokią Neringą prisimena dailininkas.

Tapybos paroda „Nidos etiudai“ vyksta Nidos bendruomenės namų parodų salėje (Taikos g. 17). Darbai bus eksponuojami iki rugpjūčio 5d.

 

Portretiniai pirmadieniai