Rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje vyko edukacinis-etnografinis renginys „Krikštai bendruomenės atminties kultūroje, skirtas Neringos gimtadieniui paminėti.

Šio renginio popietę susirinkę svečiai galėjo susipažinti su Nidos vidurinės mokyklos mokinių - Akvilės Andrijauskaitės, Audriaus Grubliausko, Karolinos Jasaitytės, Audros Bagdonaitės ir Karolio Januševskio - parengta fotoparoda „Krikštai - Kuršių nerijos senųjų kapinių simbolis“, kurią kuravo dailės mokytoja Jolita Kundrotaitė.

Etnografinės kultūros tematiką pristatė Klaipėdos universiteto istorikė doc. dr. Silva Pocytė ir etnologas prof. Rimantas Sliužinskas, kalbėję apie išlikusių laidojimo paminklų padėtį Klaipėdos krašte. Istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė supažindino Neringos bendruomenę su Kuršių nerijos istoriniu-etnografiniu simboliu – krikštais, reprezentuojančiu savitą Vakarų Lietuvos kultūros dvasią.

Krikštai - vieni seniausių antkapinių paminklų Lietuvoje. Krikštai yra baltiškosios kultūros simboliai, įkūnijantys kertinį kuršininkų būties principą – paprastumą, kurį kaip vertybę įdiegė protestantizmas. Vakarinėje Lietuvos dalyje nuo seno ant mirusių kapų buvo statomi paminklai – vietos žmonių vadinami krikštais, krikštužiais, krikšteliais.

Krikštai iš paprasto stulpo vystėsi į formos ir kompozicijos atžvilgiu sudėtingesnius paminklus. Jau XVII a. pabaigoje į vyrų antkapinių paminklų formas šalia žirgų galvų buvo įkomponuojami augalų bei paukščių motyvai, o moterų antkapiniuose paminkluose šalia išimtinai paukščių formų atsirado ir augalų bei širdies motyvai. XIX a. greta jau minėtų atsiranda labai žemi kryžmiški kryžiai ant vyrų kapų ir tokie pat, tik su sklastomis iš šalių, - ant moterų kapų.

Klaipėdos krašte XIX a. buvo paplitę saviti krikštai – išpjaustytos lentos su užrašais. Mirus vyrui, krikštai buvo daromi iš vyriškos giminės medžio (ąžuolo, beržo, uosio), moterų krikštai – iš moteriškosios giminės medžio (eglės, drebulės, liepos). Krikštai dažniausiai buvo statomi prie mirusiojo kojų.

Įvykus drastiškiems pokyčiams po II Pasaulinio karo, kai didžioji kuršininkų dalis pasitraukė į Vakarus, ilgus šimtmečius gyvavusi tradicija ilgam laikui buvo nutrūkusi. Krikštai kaip svarbus šios krašto kultūrinės atminties fragmentas atgijo 1975 m. Nidos etnografinėse kapinėse skulptoriui Eduardui Jonušui parengus ir realizavus jų atstatymo projektą. Tai tapo ne tik patraukliu turistiniu objektu, bet ir svarbiu stimulu vietos bendruomenei gaivinti etnografinės, istorinės praeities elementus,  dirbtinai  ištrintus pokario ideologinių presų.

Šiuo metu krikštai, kaip Kuršių nerijos etnografijos elementų įvaizdis, tebėra aktuali kultūros atminties forma tiek vietos bendruomenei, tiek reprezentuojant šio krašto istorinės ir kultūrinės raidos savitumą, išskirtinumą. Todėl labai svarbu išsaugoti šiuos paminklus,  dvasinius lobius kaip svarbų kultūros paveldo fragmentą, puoselėti etninę tradicinę kultūrą, ją apsaugoti.